Meningokokinė infekcija (Meningococcal infection) – ūmi infekcinė liga, pasireiškianti įvairiomis formomis: nuo lengvo nazofaringito iki sunkaus meningoencefalito arba žaibinio meningokokinio sepsio.

Sukėlėjas - bakterija (gramneigiamas diplokokas) Neisseria meningitidis - meningokokas. Meningokokai labai neatsparūs aplinkoje (+10ºC temperatūroje jie žūsta per 2 val.; +50ºC – per 5 min., ultravioletiniai spinduliai sukėlėją sunaikina nedelsiant).

Meningokokinė infekcija endemiškai paplitusi įvairiuose pasaulio regionuose, neretai pasireiškia ir epideminiais protrūkiais. Žinomi A, B, C, Y ir W-135 N.meningitidis serovariantai. Pasaulyje labiausiai paplitusios A, B ir C serologinės grupės. Europoje dažniausi B ir C, Azijoje ir Afrikoje vyrauja A ir C serogrupės. A tipas dažniausiai sukelia meningokokinės infekcijos epidemijas, B ir C tipai sukelia pavienius susirgimus. Lietuvoje dažniausiai sergama B serologinės grupės sukelta meningokokine infekcija.

Infekcijos šaltinis gali būti tik žmogus, sergantis generalizuota (5 proc.) arba nazofaringine (25 proc.) forma ar bakterijų nešiotojas (70 proc.). Sergantis žmogus yra gerokai pavojingesnis negu bakterijų nešiotojas, nes išskiria virulentiškesnius sukėlėjus. Ypač didelį epidemiologinį pavojų kelia nazofaringine forma sergantys asmenys, nes jie labiausiai išplatina infekciją.

Užkratas plinta oro lašeliniu būdu, artimai bendraujant su infekuotais sergančiais asmenimis arba sveikais bakterijų nešiotojais. Žmonės nėra labai imlūs meningokokinei infekcijai. Imlumas priklauso nuo imuninės sistemos, be to labai svarbu ir cirkuliuojantis sukėlėjo tipas bei jo virulentiškumas. Iš užsikrėtusių meningokokais žmonių, tik 1-3 proc. suserga sunkia generalizuota forma, 10-30 proc. – nazofaringine forma, o 70–80 proc. lieka nešiotojai ir jiems susidaro imunitetas. Dažna nosies ir ryklės gleivinės kolonizacija meningokokais sukelia vietinį natūralų imunitetą.

Meningokokine infekcija serga įvairaus amžiaus žmonės, dažniausiai – 60–70 proc. visų ligonių vaikai. Sergamumas meningokokine infekcija daugiau būdingas žiemos – pavasario laikotarpiu. Sergamumui padidėjus, tam tikrą epidemiologinį pavojų gali sudaryti jaunų suaugusiųjų asmenų uždari kolektyvai (kariuomenės daliniai, internatinės mokyklos, bendrabučiai ir t.t.), kuriuose gali kilti meningokokinės infekcijos protrūkiai.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, sergamumas meningokokiniu meningitu kas 20-30 metų padidėja. Sergamumas mūsų šalyje buvo ypač padidėjęs 1933, 1941, 1972 metais. Pastaruosius kelerius metus, kasmet Lietuvoje registruojama iki 50 meningokokinės infekcijos atvejų. Kauno apskrityje kasmet registruojama apie 10 – 15 susirgimų atvejų. Mirties atvejai nėra dažni, tačiau kasmet vienas kitas pasitaiko. Kauno apskrityje paskutinis mirties atvejis nuo ūmios meningokokcemijos nustatytas š. m. rugsėjo 5 d. Mirė 1,5 mėn. kūdikis, gyvenęs Jonavos rajone.

Ligos inkubacinis periodas: 3-5 d., rečiau iki 10 d., priklausomai nuo klinikinės formos (ūminis nazofaringitas, meningokokinis meningitas, meningokokinis meningoencefalitas, tipinė meningokokemija, žaibinė (fulminantinė) meningokokemija ir kitos rečiau pasitaikančios formos: artritai, meningokokinės pneumonijos).

Pagrindiniai klinikiniai simptomai: be bendros intoksikacijos, stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. Žaibinės meningokokemijos diagnozę būtina nustatyti nepraėjus 12 val. nuo ligos pradžios, nes meningokokemijai būdingas hemoraginis bėrimas jau pirmą ligos dieną.

Ligos diagnozė pagrindžiama klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais. Prognozė gera jei, gydyti pradedama laiku. Mirštamumas nuo generalizuotų formų lieka gana didelis ir įvairiose šalyje esti 6-12 proc. Tokį didelį procentą lemia žaibinis meningokokinis sepsis ir meningoencefalitas su smegenų edema.

Ligoniai gydomi tik ligoninėse, išskyrus atvejus, kai serga nazofaringine forma.

 
Susirgusiojo izoliacija. Nustačius arba įtarus susirgimą meningokokine infekcija, sergantysis izoliuojamas iki 24 val. nuo antibiotikų vartojimo pradžios. Praėjus šiam laikotarpiui, sergantysis tampa nepavojingas aplinkiniams.

Antimikrobinė meningokokinės infekcijos chemioprofilaktika rekomenduojama šios infekcijos židiniuose, glaudžiai su ligoniu kontaktavusiems asmenims. Visuotinis skiepijimas meningokokine vakcina nerekomenduojamas.

Skiepijimai gali apsaugoti tik nuo A ir C N. meningitidis tipų, o šiuo metu Lietuvoje dažniau nustatomas B tipas. Todėl pagrindinė rizikos grupė, kuriai rekomenduojama skiepytis yra keliautojai, vykstantys į šalis, kuriose meningokokinė infekcija pasireiškia protrūkiais, ar į šalis, kuriose reikalaujama būti pasiskiepijusiam nuo N. meningitidis C tipo, priimant į mokymo įstaigas.

 
Artimą sąlytį su ligoniu turėjusiems asmenims rekomenduojama profilaktika. Chemioprofilaktika – antibiotikai, skiriami perspėti antrinius atvejus ir nutraukti infekcijos plitimą. Chemioprofilaktika skiriama asmenims, kurie turėjo glaudų sąlytį su ligoniu 7 dienų laikotarpiu iki pirmųjų ligos simptomų, kol jam dar nebuvo skirti antibiotikai arba nuo jų vartojimo pradžios buvo praėję mažiau kaip 24 val.

Jei yra praėję 10 ar daugiau dienų nuo kontakto su susirgusiuoju, antibiotikai neskiriami.

Artimą sąlytį su ligoniu turėjusių asmenų grupei priklauso:

- šeimos nariai;

- asmenys, gyvenantys ir miegantys toje pačioje patalpoje (kareivinėse, internatuose ir kt.);

- kiti asmenys, turėję artimą sąlytį (bučiniai, kontaktas su seilėmis, valgymas iš bendrų indų, naudojimasis susirgusiojo dantų šepetuku, reanimacija, t.y. gaivinimas „burna į burną“, intubacija ir kt.);

- klasėje – suolo draugai ir kiti artimai bendraujantys;

- ikimokyklinėje vaikų įstaigoje - artimą sąlytį turėję vaikai. Jei per 4 savaites toje pačioje grupėje išaiškinamas antrasis atvejis, chemioprofilaktika rekomenduojama visiems tą pačią grupę lankantiems vaikams ir įstaigos personalui.

Dėl chemioprofilaktikos paskyrimo artimai kontaktavusius asmenis būtina nedelsiant nukreipti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

Chemioprofilaktika neskiriama:

• gydymo įstaigų darbuotojams (išskyrus atvejus, kai jie atliko ligonio reanimaciją),

• artimo sąlyčio neturėjusiems klasės (ne suolo) draugams ir bendradarbiams.

Stebėjimas. Artimą sąlytį turėjusiems arba jų tėvams pateikiama trumpa informacija apie ankstyvuosius meningokokinės infekcijos simptomus ir patariama 10 dienų po paskutinio kontakto su susirgusiuoju stebėti sveikatos būklę (kasdien matuoti kūno temperatūrą). Prasidėjus karščiavimui ar atsiradus kitiems būdingiems ligos požymiams (stipriam galvos skausmui, sprando nelankstumui, vėmimui, hemoraginiam odos bėrimui) būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Nosiaryklės mėginių bakteriologiniai tyrimai sąlytį turėjusiems asmenims nėra tikslingi ir nerekomenduojami.

Lietuvoje galima pasiskiepyti polisacharidine vakcina nuo meningokokinės infekcijos A ir C tipų, bei konjuguota vakcina nuo mennigokokinės infekcijos C tipo. Vakcinacija sąlytį turėjusiems asmenims nerekomenduojama.

Aplinkos nukenksminimas. Patalpų dezinfekcija nerekomenduojama (meningokokai aplinkoje greitai žūsta). Tačiau būtina užtikrinti tinkamą patalpų valymą ir vėdinimą, ypač jei jose gyvena ar dirba daug žmonių.

 

 

Informacijos šaltiniai:
1. “Infekcinių ligų vadovas”, 2010.
2. 2006-05-17 Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro raštas Nr. 1.8-330 „Dėl meningokokinės infekcijos profilaktikos“.

 

 

Orina Ivanauskienė, Kauno visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja , tel. (8 37) 33 16 77.

 

Kristina Motiejūnaitė, Kauno visuomenės sveikatos centro vyriausioji specialistė (ryšiams su visuomene), tel. (8 37) 33 16 92, el. p.: [email protected]