Struktūra ir kontaktai - Istorija
Kauno visuomenės sveikatos centro istorijos ištakos
Lietuvos profilaktinės medicinos istorija, ypač senasis jos laikotarpis, yra mažai ištirtas. Sanitarijos tarnybos Lietuvoje pradžia siekia XIX a. antrąją pusę, kai Vilniuje ir Kaune buvo įkurtos Vykdomosios sanitarijos komisijos. Iki to rūpestis sanitarijos reikalais buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio arba apsiribodavo organizacinėmis priemonėmis įvairių epidemijų, kitų nelaimių metu. Pasitelkus miesto gydytoją, buvo sudaromi įvairaus lygio komitetai, steigiamos komisijos.
Pirmieji pareigūnai, kuriems be kitų pareigų pavesdavo ir sanitarijos priežiūrą, buvo vadinamieji štadfizikai arba fizikai. Tai buvo miesto gydytojai, išlaikomi iš magistrato lėšų. Be gydomojo darbo, jie turėjo atlikti teismo medicinos eksperto darbą, tikrinti vaistines ir epidemijų metu organizuoti gyventojams medicininę pagalbą. Pirmieji miesto gydytojai Lietuvoje pradėjo dirbti Kaune. Miesto magistrato knygose įrašyta, kad 1570 – 1587 m. šias pareigas atliko medicinos daktaras Rupertas Finkas, 1654 – 1656 m. – Bazelio universiteto medicinos daktaras Mikalojus Rurokas.
Sanitarijos tarnybų kūrimo pradžia
Po III Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m., didesnėje Lietuvos dalyje sveikatos reikalai buvo sprendžiami pagal Rusijos imperijoje esančią tvarką. Dažnai siautusios epidemijos, ypač 1831 metų choleros epidemija, nusinešusi daug žmonių gyvybių, privertė valdančiuosius daugiau rūpintis gyventojų sveikata.
1836 metais Kaune buvo įsteigta gydytojo pareigybė, į kurią buvo paskirtas Ignas Golembiovskis. Po 8 metų šioje pareigybėje pradeda dirbti Ekaterinodaro karantino gydytojas Napoleonas Garnovskis. Jam mokamas 226 rb. 68 kap. metinis atlyginimas.
Deja, ir nuolatinis gydytojas sanitarijos priežiūra negalėjo tinkamai užsiimti, nes be šio darbo jis privalėjo atlikti teismo mediko funkcijas, kovoti su prostitucija, prižiūrėti miesto ir kalėjimo ligonines. Esant tokiai situacijai, Lietuvoje ilgą laiką nebuvo pastovios sanitarijos priežiūros. Tik gresiant epidemijoms arba jų metu sanitarijos klausimams buvo skiriama daugiau dėmesio – sudaromi įvairūs komitetai, steigiamos sanitarinės vykdomosios komisijos.
Sanitarijos įstaigų, šiuolaikine prasme, kūrimas Lietuvoje prasidėjo po 1876 metų. Tuo metu Vilniuje, o vėliau ir Kaune, įsigaliojo „Miestų nuostatų” įstatymas, kuris suteikė miestams ribotą autonomiją bei tam tikrą savarankiškumą tvarkant miesto, tarp jų medicinos ir sanitarijos, reikalus. Tuo laikotarpiu Rusijos imperijoje sveikatos apsauga rūpinosi net kelios žinybos.
Svarbiausios institucijos buvo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos departamentas, kuriam Gubernijose atstovavo Gydymo valdyba ir Viešosios globos valdyba. Medicinos ir sanitarijos tarnybos buvo ir Karo, Susisiekimo, Liaudies švietimo ministerijų, Dvasinių reikalų, Kalėjimų globos komiteto žinybų sistemose bei privačiose įstaigose. Apskrityje buvo Apskrities gydytojo tarnyba.
Vos įsiteisėjus miestų nuostatams, Vilniuje pradedama plėtoti sanitarijos priežiūros struktūrų veikla. Kaune sanitarijos tarnybos steigimas ne tik vėlavo, bet ir jos vidaus struktūra buvo kur kas paprastesnė nei vilniečių.1879 metais, kai grėsė maro epidemija, Kauno gubernijos valdyba, svarstydama Kauno gubernijos sanitarijos būklę, pasiūlė miesto Dūmai paruošti privalomus sanitarijos nutarimus gyventojams. Dūma, ilgai atidėliojusi nutarimų ruošimą, juos patvirtino tik 1883 m. rugsėjo 15 d., kai įsikišo gubernatorius. Per 1883 – 1901 metus Kauno Dūma paskelbė net 11 privalomų sanitarijos nutarimų, kurie lietė kiemų, gatvių, šulinių statybos ir priežiūros, išviečių, pamazgų duobių ir šiukšlių dėžių įrengimo bei valymo, kepyklų, dešrinių, patalpų maisto produktams, pirčių, vonių, kirpyklų, odų džiovinimo įmonių, odų, kaulų, skudurų, plaukų, plunksnų sandėlių laikymo, taip pat kitus sanitarijos, veterinarijos priežiūros, prekybos bei pramonės klausimus. Privalomi nutarimai buvo pildomi ir kontroliuojami, tačiau miesto sanitarinės priežiūros klausimų neišsprendė. Kauno gubernijos gydymo valdyba 1887 m. ataskaitoje, kaip didžiulį trūkumą nurodo, kad protokolai apie sanitarijos pažeidimus surašomi nedalyvaujant miesto gydytojui, pasikliaujama vien valdininkų ir policijos vertinimu, kompetentingi sveikatos apsaugos darbuotojai nebuvo kviečiami į Dūmos posėdžius, kuriose svarstydavo sanitarijos klausimus.
Tik 1894 m. Kaune įsteigta pirmoji sanitarijos tarnyba.
Ją sudarė pirmininkas gydytojas K. Javorovskis, 2 sanitarijos felčeriai ir sanitarė. Tais pačiais metais miesto Dūma, pritarus gubernatoriui, Kauną padalijo į 12 sanitarijos rajonų, kurių būklę kontroliavo 36 sanitarijos globėjai, išrinkti iš gyventojų tarpo. Globėjai sudarė sanitarijos – vykdomąją komisiją, kuri buvo pavaldi miesto valdybai. Komisijai vadovavo sanitarijos gydytojas.
Sanitarijos komisija stebėjo sanitarijos potvarkių ir Dūmos nutarimų vykdymą, tikrino miesto sanitarijos būklę, tyrė žmogaus sveikatai kenksmingus aplinkos veiksnius.
Tais pačiais metais prie miesto skerdyklos buvo įsteigtos dar 2 specializuotos tarnybos. Tokios buvo veterinarijos – sanitarijos ir trichinoskopijos stotys, užkertančios kelią užkrečiamoms ligoms plisti per mėsą. Prie skerdyklos specialių patalpų nebuvo, todėl stotys įkūrė sargo bute.
Sanitarijos priežiūra tarpukario Lietuvoje.
Šiuo laikotarpiu sanitarijos reikalais rūpinosi net 5 žinybos – sistema paveldėta iš buvusios metropolijos. Krašto apsaugos ministerija per Karo sanitarijos valdybą rūpinosi kariuomenės sveikata, Švietimo ministerija – mokyklų sanitarija ir mokinių sveikata, Susisiekimo ministerija – tarnautojų sveikata ir susisiekimo priemonių sanitarija. Pagrindinė institucija buvo Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos reikalų departamentas ir jo Sanitarijos skyrius, kuris rūpinosi infekcinių ir socialinių, ligų prevencija, profilaktine medicina, bendrąja sanitarija ir sanitariniu švietimu, įstatymų ir sanitarijos taisyklių paruošimu, chemijos ir bakteriologijos laboratorijų priežiūra.
Tarpukario Lietuvoje pagrindinis sanitarijos priežiūros krūvis teko savivaldybėms. To meto medicinos pareigūnai, atsakingi už sanitariją, dirbo pagal tokią pavaldumo schemą: Sveikatos reikalų departamento skyrius, apskrities gydytojas, rajono gydytojas, sveikatos punkto gydytojas. Kiekviena apskritis ar miesto savivaldybė turėjo Sanitarijos komisiją, kurią sudarė apskrities ar miesto savivaldybės gydytojas, šių institucijų valdybos pirmininkas ir po 2 atitinkamos savivaldybės narius. Beje šiuo laikotarpiu nebuvo sanitarijos gydytojo pareigybės, sanitarijos priežiūra rūpinosi medicinos gydytojai.
Apie sanitarijos priežiūrą XX a. pradžioje Kaune sužinome iš „Lietuvos žinių” laikraščio, kuriame spausdinamos sanitarijos tarnybos ataskaitos. Šios tarnybos gydytojo M.Chmielevskio teigimu (1914 06 24) „Kaunas sveikatos aprūpinimo žvilgsniu stovi stačiai vargingai”. Likus metams iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, užkrečiamomis ligomis susirgo 359 kauniečiai. Dėl šiltinės, skarlatinos, difterito, tymų, tuberkuliozės, raupų, dizenterijos ir raupsų Kaune buvo dezinfekuoti 290 namų. „Pora gydytojų, 24 globėjams padedant turėjo priedermę apvaikštinėti kiemus, pjovyklas, valgomųjų daiktų krautuves, prižiūrėti jų grynumą ir švarumą. Tačiau tasai nė kiek negali sumažinti valgomųjų daiktų falsifikacijos, kuri apima visas valgomųjų daiktų rūšis”, – teigiama „Lietuvos žinių” komentare. Ir primenama, jog „miestui būtinai reikėtų įsteigti tam tikra stotis, be kurios žinios nebūtų galima pardavinėti jokio valgomo daikto”.
Po 20 metų „Lietuvos aidas” skelbia, kad Kauno miesto savivaldybės dezinfekcijos stotis Kipro Petrausko gatvės 16 name turi naujai įrengtą dezinfekcijos kamerą drabužiams, patalynei ir net baldams bei kitiems daiktams dezinfekuoti. Persirgus šiltine, raupais, dizenterija visų miesto gyventojų butai dezinfekuojami nemokamai, po kitų ligų ir šiaip prašantiems, iš pasiturinčiųjų imamas nustatytas mokestis.
Kauno miesto burmistras p. A.Merkys 1937 08 12 d. „Lietuvos žiniose” apžvelgdamas miesto sanitarijos būklę, išreiškė rūpestį dėl dulkėtų gatvių, negrįstų turgaviečių, vandens kokybės ir oro taršos. Burmistras pamini, kad „Kauno miesto savivaldybė prieš tam tikrą laiką yra bandžiusi apimti visą sanitariją, bet teko susidurti su įstatymais. Buvo nutarta sanitarinę priežiūrą pasiskirstyti tarp miesto gydytojo ir viešosios policijos, savivaldybės medicinos sanitarinių ir K.M.S. veterinarijos sanitarinių organų pagal susitarimą”. Savivaldybės taryboje, kuri rūpinosi miesto sanitarija ir sveikata, tuo metu dirbo 17 medicinos, 2 dantų ir 1 veterinarijos gydytojas. 1939 m. pradžioje Kauno miesto taryba priėmė naujus privalomus nutarimus restoranų, alinių, valgyklų, kavinių, bufetų, vyninių, arbatinių, užkandinių ir smuklių laikytojams, maisto produktų gamybos įmonėms. Parengti projektai, numatantys sąlygas pirtims, kirpykloms, kosmetikos kabinetams, viešbučiams, nakvynės namams įrengti bei eksploatuoti.
Sanitarijos priežiūra pokario Lietuvoje.
1944 metais prasideda , iki šių laukų išlikusios, Lietuvos sanitarijos tarnybos kūrimo etapas. Iki 1945 -ųjų Kaune veikė valstybinė sanitarijos inspekcija, pavaldi Kauno srities Sveikatos apsaugos skyriui. Jam vadovavo gydytojas L.Gurevičius. Vėliau inspekcija tapo savarankiška Sanitarijos – epidemiologijos stotimi. Pradėjo veikti 2 laboratorijos – bakteriologinė ir cheminė. Stoties vyriausiais gydytojais dirbo: J.Prapiestis, H Ivašauskas, K.Ambraška, A.Nazarova, A.Kvilius.
1985 metais įstaigai pradėjo vadovauti Gintautas Kligys. Nuo 1988 metų sanitarijos tarnyba pradėjo smarkiai plėtotis. Naikinamos žinybinės sanitarijos epidemiologijos stotys. Prie Kauno miesto sanitarijos epidemiologijos stoties prijungiamos Kauno miesto dezinfekcijos stotis, Pabaltijo geležinkelio Kauno apygardos, Kauno aerouosto, Upių laivų sanitarijos epidemiologijos stoties Kauno skyrius.
Visuomenės sveikatos centrų įkūrimas ir šiuolaikinė visuomenės sveikatos priežiūra.
1991–aisias Kauno m. sanitarijos – epidemiologijos stotis reorganizuota į Kauno higienos centrą, po dviejų metų – į Kauno regioninį higienos centrą, o nuo 1995-ųjų ši įstaiga pertvarkyta į Kauno visuomenės sveikatos centrą, turintį 5 filialus: Jonavos, Kaišiadorių, Kėdainių, Prienų ir Raseinių rajonuose.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prasidėjus sveikatos reformai visuomenės sveikatos centro specialistai pradėjo diegti moderniosios visuomenės sveikatos priežiūros principus, kuriais vadovaujasi Europos Bendrijos šalys.
Pastaraisiais metais visuomenės sveikatos priežiūra tapo sudėtinga multidisciplinarine sritimi. Svarbiausi visuomenės sveikatos centro tikslai ir užduotys yra Kauno apskrities gyventojų sveikatos saugojimas bei stiprinimas, infekcinių bei neinfekcinių ligų, traumų atsiradimo galimybių bei sergamumo mažinimas, gyvenimo trukmės ilginimas, įvairių socialinių, ekonominių bei kenksmingų sveikatai aplinkos veiksnių stebėjimas, sveikatingumo programų kūrimas, visuomenės informavimas bei mokymas sveikai gyventi.
1999 07 01 d. Visuomenės sveikatos centre valstybinė higienos kontrolės (inspekcinė) funkcija išskirta iš visuomenės sveikatos priežiūros ir pavesta naujai suformuotam valstybinės higienos inspekcijos skyriui. Naujai įsteigtas visuomenės sveikatos saugos skyrius, vadovaujamas gydytojo higienisto A.Ščeponavičiaus, sprendžia mitybos higienos, gyvenamosios aplinkos, vaikų ir jaunimo higienos, darbo higienos klausimus.
1999 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.477 įsteigta Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba tapo Kauno visuomenės sveikatos centro steigėja.
2000 07 01 d. organizuotos dvi rinkos priežiūros institucijos, tai Valstybinė ne maisto inspekcija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Šių dviejų institucijų įkūrimas apribojo Visuomenės sveikatos centrų Valstybinės higieninės kontrolės funkcijas ir sudarė galimybes daugiau dėmesio skirti moderniajai visuomenės sveikatos priežiūrai.
Siekiant pagerinti gyventojų profesinės sveikatos priežiūrą ir išaiškinti užsienio investicijų įtaką profesinei sveikatai ir saugai, visuomenės sveikatos saugos skyrius bendradarbiavo ir nuo 2000 metų kartu su Europos darbo ir aplinkos medicinos centru ESCOHSE vykdė bendrą projektą, kuriame dalyvavo keturios šalies įmonės. Visuomenės sveikatos ugdymo skyrius nuo 2000 – ųjų diegė „Narkomanijos prevencijos, ŽIV infekcijos ir kitų lytiškai plintančių ligų epidemiologijos, diagnostikos ir profilaktikos programą“ Kaune, kurią finansavo miesto Savivaldybės Sveikatos fondas. Visuomenės sveikatos programų ir analizės skyrius dalyvavo Pasaulio sveikatos organizacijos projekte „Regionai – Sveikatai” dėl alkoholio ir narkotikų prevencijos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 26 d. nutarimu Nr.94 nuo 2005 m. vasario 1 d. kirpyklų, kosmetikos, tatuiruočių kabinetų, grožio salonų, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, saunų, sporto klubų teikiamų paslaugų, apgyvendinimo paslaugų saugos kontrolės funkcijos perduotos Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotai įstaigai. Sveikatos apsaugos ministras 2005 m. vasario 2d. įsakymu Nr. V-72 šias funkcijas pavedė Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir jai pavaldiems visuomenės sveikatos centrams apskrityse.
Sukurta ir diegiama visos įstaigos veiklos darbo kokybės kontrolės sistema. 2004 metais akredituota Mikrobiologijos, 2005 m. - Cheminių ir fizikinių bandymų laboratorijos. Tuo pripažinta, kad laboratorijos atitinka tyrimų laboratorijų tarptautinės kompetencijos reikalavimus, o jų atliekami tyrimai atitinka LST EN ISO/IEC 17025:2003 standartą. Nuo šiol laboratorijų tyrimai pripažįstami visose Europos šalyse.
Mikrobiologijos laboratorija – pirmoji Lietuvoje pradeda identifikuoti Žmogaus papilomos virusą, sukeliantį gimdos kaklelio vėžį. Jau keletą metų laboratorijos darbuotojai bendradarbiauja su Švedijos Upsalos universiteto Bakteriologijos institutu nuolat tobulindami chlamidiozės, gonorėjos ir kitų lytinių ligų laboratorinės diagnostikos metodus. Švedijos specialistai, gerai įvertinę Mikrobiologijos laboratorijos darbą, pripažino ją bazine Upsalos universiteto laboratorija Lietuvoje, o bandinių kokybę - patikima. Mikrobiologijos laboratorija dalyvauja Helsinkio Labquality kontrolės bei Londono NEQAS ir QM kokybės kontrolės sistemoje, įtraukta į tarptautinę kontrolės sistemą, kuri užtikrina patikimą diagnostiką.
Tobulinant visuomenės sveikatos priežiūros viešojo administravimo sistemą, 2007 m. liepos 1 d. Kauno visuomenės sveikatos centras tapo viešojo administravimo įstaiga, pavaldžia ir atskaitinga Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. 2007 m. liepos 1 d. – rugsėjo 17 d. Kauno visuomenės sveikatos centre paskelbti 36 konkursai valstybės tarnautojų pareigoms užimti, kuriuos laimėjo 44 asmenys. Kauno visuomenės sveikatos centro Mikrobiologijos bei Cheminių ir fizikinių bandymų laboratorijos 2008 m. sausio 4 d. buvo perduotos Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai ir tapo šios laboratorijos Kauno skyriumi.
Nuo 2008 m. Kauno visuomenės sveikatos centre atsisakyta mokamų paslaugų teikimo gyventojams.
Centras neatlieka sveikos gyvensenos ugdymo, sveikatos stiprinimo bei gyventojų sveikatos stebėsenos (monitoringo). Šias funkcijas perima besisteigiantys savivaldybių visuomenės sveikatos biurai.
Įgyvendinant priskirtas valstybės funkcijas, Kauno visuomenės sveikatos centras vykdo Kauno apskrityje užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę, užtikrina visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus atitinkančią aplinką, vykdo valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir pagal savo kompetenciją gina vartotojų teises.